Legioneliozės prevencija daugiabučiuose ir įstaigose: Kaip atitikti naujus HN 136:2023 reikalavimus?

Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje stebimas nerimą keliantis legioneliozės atvejų augimas. Problemos mastą ir realumą geriausiai iliustruoja 2023 m. pavasarį Kaune ir Kauno rajone fiksuotas protrūkis, kurio metu buvo patvirtinti per 20 ligos atvejų ir, deja, kelios mirtys. Atsakant į šią biologinę grėsmę, teisiniai reikalavimai pastatų inžinerinėms sistemoms tapo dar griežtesni.

Lietuvoje legioneliozės prevenciją ir geriamojo vandens saugą reglamentuoja HN 24:2023, o karšto vandens kokybės standartus nuo 2023 m. liepos mėn. apibrėžia nauja higienos norma – HN 136:2023 „Karšto vandens visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“. Šie dokumentai tiesioginę atsakomybę už vandens saugumą ir gyventojų ar darbuotojų sveikatą perkelia pastatų savininkams, valdytojams ir sistemų prižiūrėtojams.

Ką tiksliai nurodo HN 136:2023 teisės aktas ir kaip užtikrinti, kad Jūsų prižiūrimas pastatas atitiktų visus reikalavimus, išvengiant baudų ir infrastruktūros gadinimo?

1. Privalomi karšto vandens temperatūros reikalavimai pagal HN 136:2023

Viena pagrindinių legionelių (Lot. Legionella pneumophila) dauginimosi priežasčių – netinkama vandens temperatūra (bakterijos idealiai dauginasi 20–50°C diapazone). Siekiant to išvengti, HN 136:2023 nustato aiškias ribas šilumos ūkiui:

• Vartotojų čiaupuose: Karšto vandens temperatūra privalo būti ne žemesnė kaip 50°C (matuojama po 1 minutės, kai paleidžiamas vanduo).
• Šilumos punkte (vandens šildytuve): Turi būti sudarytos techninės galimybės temperatūrą padidinti taip, kad vartotojų čiaupuose ji pasiektų ne mažiau kaip 65°C (tai būtina atliekant terminę dezinfekciją).
• Nuolatinė cirkuliacija: Karštas vanduo negali užsistovėti. Grąžinimo vamzdyno vietose neturi susidaryti vadinamosios „aklosios atšakos“, kuriose krentanti temperatūra sukuria idealias sąlygas biofilmo formavimuisi.

2. Ką daryti, jeigu vandens tyrimai parodė legionelių?

Teisės aktas numato griežtą bakteriologinės taršos kontrolę. Jei atliekant profilaktinius tyrimus vandenyje aptinkama legionelių, HN 136:2023 numato pakopinius, privalomus reagavimo veiksmus:

• Nuo 1 000 iki 10 000 legionelių 1 litre vandens: Privaloma nedelsiant patikrinti vandens tiekimo sistemą, nustatyti taršos priežastis, koreguoti esamas profilaktikos priemones ir imtis naujų.
• Daugiau nei 10 000 legionelių 1 litre vandens: Reikalaujama imtis neatidėliotinų, ekstremalių priemonių. Sistema turi būti valoma ir nedelsiant atliekama cheminė arba terminė dezinfekcija, po kurios privaloma atlikti pakartotinius mikrobiologinius tyrimus.

Svarbu: Sistemą privaloma plauti ir dezinfekuoti ir po to, kai ji nebuvo naudojama ilgiau nei mėnesį, po vamzdynų rekonstrukcijų arba diagnozavus legioneliozės atvejus vartotojams.

3. Ekstremali dezinfekcija: Kodėl terminis šokas ir chloravimas nebėra išeitis?

Jei pastate tenka atlikti cheminę dezinfekciją (hiperchloravimą), normatyvai reikalauja užtikrinti, kad laisvojo chloro koncentracija sistemoje keturias valandas išliktų 50 mg/l lygio, o vandens temperatūra neviršytų 30°C.

Nors šie reikalavimai suteikia teisinį pagrindą, praktikoje pastatų administratoriai susiduria su rimtomis problemomis – šie metodai kovoja su pasekmėmis, bet nepašalina priežasties.

• Terminis šokas nepaveikia biofilmo: Bakterijos vamzdynuose gyvena apsisupusios gleivėta apsaugine plėvele – biofilmu. Trumpalaikis karštis nužudo tik paviršiuje esančias bakterijas, o gilesniuose biofilmo sluoksniuose pasislėpusios legionelės išgyvena ir netrukus atstato savo populiaciją.
• Vamzdynų korozija ir infrastruktūros žalojimas: Masinis chloravimas sukelia sunkią metalinių vamzdynų (ypač cinkuoto plieno ir vario) koroziją, išplaudamas sunkiuosius metalus į geriamąjį vandenį. Tuo tarpu nuolatiniai terminiai šokai greitina sistemos nusidėvėjimą.
• Milžiniškos energijos sąnaudos: Viso pastato vandens tūrio pakėlimas iki 65–80°C reikalauja didžiulių šiluminės energijos sąnaudų, kurios kelia nepasitenkinimą gyventojams dėl išaugusių sąskaitų.

4. Moderni alternatyva: LegioTerm® anodinė oksidacija

Pastatų valdytojams, ieškantiems ilgalaikio būdo atitikti HN 136:2023 reikalavimus, užkirsti kelią baudoms ir apsaugoti gyventojus nenaudojant agresyvios chemijos ar nuolatinių terminių šokų, optimaliausias inžinerinis sprendimas yra anodinės oksidacijos technologija.

Lietuvoje vis plačiau diegiami norvegiški LegioTerm® įrenginiai montuojami ant pagrindinio šalto vandens įvado į pastatą. Ši inovatyvi sistema veikia kompleksiškai:

• Sunaikina biofilmą: Skirtingai nei termošokas, LegioTerm® įrenginys iš natūralių vandenyje esančių druskų sukuria aktyvųjį anolitą. Šis skystis efektyviai penetruoja ir visiškai suardo biofilmą – pačią legionelių veisyklą, užkirsdamas kelią jų atsinaujinimui, tačiau nesukeldamas korozijos pavojaus metaliniams vamzdynams.
• Inžinerinė ir energetinė nauda: Anodinė oksidacija ne tik dezinfekuoja, bet ir apsaugo sistemas nuo kalkių ir rūdžių nuosėdų susidarymo. Švaresni vamzdžiai reiškia mažesnį hidraulinį pasipriešinimą ir kur kas didesnį šilumos perdavimo efektyvumą (šilumokaičiuose, kaloriferiuose), taip mažinant pastato energijos sąnaudas.
• Saugumas ir atitiktis be streso: Sistema automatiškai moduliuoja savo veikimą ir turi išmanią stebėjimo funkciją („Modbus“ integracija su pastato valdymo sistemomis), kuri palengvina NVSC patikrinimus pateikiant tikslius audito žurnalus.

Norite sužinoti, kaip LegioTerm® gali būti integruotas Jūsų prižiūrimame pastate ir padėti užtikrinti ilgalaikę atitiktį HN 136:2023 normoms, sumažinant šilumos ūkio kaštus? Susisiekite su mūsų komanda individualiai konsultacijai.